|
Siuntinius į namus pristatantis vairuotojas nebuvo patenkintas nei tuo, kad siuntinį tenka pristatyti šeštadienį, nei tuo, kad dabar šilta vasaros diena, nei tuo, kad namo duris atidarė išvykai prie vandens susiruošusi, ausinukus ausyse įsikišusi ir į muzikos ritmą suveltus plaukus kedenanti iš pažiūros dvidešimtmetė. Kitomis aplinkybėmis vaikinukas žvilgsniu būtų perbėgęs duris atidariusią merginą, galbūt kur nors pakvietęs, galbūt paprašęs telefono, tačiau šiandien buvo diena, kai jam rūpėjo ištarti visiškai apatišką klausimą „panelė Smit?”. Tariamoji panelė Smit negailestingai smūgiavo ausų būgnelius popsais iš paskutinių topų, lingavo galvą ne todėl, kad ji išgirdo klausimą, ne todėl, kad ji Smit, o todėl, kad diena buvo puiki kaip ir muzikos akordai. Pasiuntinukas atkišo blanką parašui, „Smit” pasirašė ir durys užsidarė.
Sofija – toks buvo vardas šviesiaplaukės, kuri su nedidele bevarde pakuote rankose patraukė į svetainę. Pakuotė bumbtelėjo ant stalo. Sofija krestelėjo į minkštą fotelį. Ji nuolatos ką nors užsisakydavo internetu, tad jau negalėjo atrinkti kas būtent čia atvyko. Pradžioje buvo net neįdomu, galvoje sukosi savaitgaliniai planai, tačiau su kiekviena minute Sofija vis labiau artėjo prie minties, kad šios pakuotės ji nelaukė. Nebūdama dar iki galo įsitikinusi ar teisingai mintyse suskaičiavo užsisakytus ir gautus siuntinius, bei tuos, kurie neturėjo atvykti šiandien, ji galiausiai nusprendė, kad savaitgalio planavimas gali šiek tiek palaukti ir perrėžė pakuotę žirklėmis.
Išorėje ruda, beveidė pakuotė viduje suspindo įvairiausiomis spalvomis, užrašais, pro plastiko langelį švietė kažkoks glotnus prietaisas. Bevielis intymus vibratorius, reaguojantis į muzikos garsus. Būtent tai bylojo ryškus užrašas ant viduje rastos pakuotės. Sofijai laikas sustojo. Jau nebuvo svarbu kokia šiandien diena ar kokie buvo planai. Jos galvoje jau keliskart skambėjo frazė “aš to neužsisakiau, tai kažkokia klaida”. Ji nežinojo nei kas turėjo būti šio siuntinio gavėjas, nei kokia kompanija jį pristatė, nei ką toliau su visu tuo daryti. Sofija galėjo prisiekti, jog ji neplanavo nei atidaryti pakuotės, nei pasinaudoti jos turiniu, bet rankos elgėsi lyg būtų kažkieno kito rankomis. Sofija galėjo prisiekti, kad rankos pačios atidarė pakuotę ir smalsiai iščiupinėjo viską, kas buvo viduje. Pakuotė tiesiog spindėjo užrašais ir nuotraukų fragmentais, liaupsinančiais mažąjį prietaisėlį, kuris teikia neapsakomai didelį malonumą. Sofijai aplinkinis pasaulis jau kurį laiką neegzistavo. Rankose ji išlankstė instrukciją, kurioje buvo rašoma kaip paprasta visu tuo naudotis, kaip paprastai galima parsisiųsti ir įdiegti telefone aplikaciją iš GoogleApps, mėgstamą muziką klausytis ausinėse, o tos muzikos žemus akordus pajausti savyje, tiesiog viduje, niekam kitam apie tai nežinant…
Sofija buvo sutrikusi. Visiškai išmušta iš vėžių ji galėjo galvoti tik apie tai, kad TAI kažkokiu būdu jau atsidūrė jos viduje, kad tik ji viena šią paslaptį žino, kad ji jau paspaudė mygtuką siųsti aplikaciją į telefoną.
Kažkas nutraukė jos mintis. Tas kažkas pasikartojo dar kartą, po truputį grąžindamas Sofiją į realybę. Tai buvo durų skambutis. Jos durų skambutis. Sofija apsidairė taip, tarsi ką tik būtų išnirusi iš vandens į paviršių. Skambutis nesiliovė. Padėjusi telefoną ant stalo ji nuėjo link lauko durų. Eidama ji jautė prietaisėlį savyje ir dėl to netgi šyptelėjo. Kad ir kas būtų už tų durų – tik aš viena TAI žinau pamanė ji ir patraukė už rankenos.
Tarpduryje stovėjo tas pats pasiuntinukas. Jis buvo ir sutrikęs, ir suirzęs, akivaizdžiai matėsi, kad bandė taisyti kažkokią klaidą.
- Laba diena, čia ir vėl aš… Neseniai Jums pristačiau siuntinį… Jūs pasirašėte… Įvyko klaida… lemeno pasiuntinukas.
Sofija bandė suprasti padrikus susierzinusio žmogaus žodžius. Tą akimirką ji dar nesuvokė, kad pasiuntinukas tenori atgauti klaidingai įteiktą siuntinį. Taip pat ji nežinojo, jog aplikacijos siuntimas nenumaldomai artėjo prie 100%
- Juk jūs ne panelė Smit? – pasiuntinukas visiškai buvo tuo įsitikinęs, mat siuntinio gavėja ėmė ieškoti savo siuntinio pati.
- Ne, aš ne Smit, o kas nutiko? – Sofija mintimis vis dar buvo kažkur nuklydusi.
- Ar galėtumėte man grąžinti pakuotę? – nekantravo pasiuntinukas, - Turiu ją pristatyti tinkamu adresu.
- Pakuotę? – perklausė Sofija ir tik dabar, TIK DABAR, ji suprato, jog pakuotė išardyta guli jos svetainėje, o pakuotės turinys yra …. jos viduje…
Tuo tarpu svetainėje gulėjusio telefono ekrane atsirado užrašas „Programa parsiųsta. Atsitiktinė daina bus paleista po 10 sekundžių. Jei pageidaujate, galite nutraukti spaudžiant No”. Ekrane skaičiai keitėsi mažėjančia tvarka: 5, 4, 3…
- Taip, panele, pakuotę, kurią …..
Kas buvo sakoma toliau Sofija neišgirdo. Ji praktiškai stryktelėjo, kai viduje kažkas suvirpėjo.
- Nenorėjau Jūsų išgąsdinti…….
Sofija bandė susikaupti savyje ir suprasti kas ką tik įvyko, kas vyksta?! Ar TAI ėmė veikti? Dabar?? Kaip? Kaip tai nutiko? Ji pažvelgė į svetainę. Ant stalo gulėjo jos telefonas. Sofija nematė užrašo ekrane, linkinčio gero ir malonaus laiko, bei malonių potyrių, tačiau taip, ji pagaliau suprato, kad TAI veikia.
- Gal būtumėte tokia maloni ir negaišintumėte manęs, bei atiduotumėte siuntinį? – pasiuntinuko tonas vis labiau rodė, kad jis vėluoja, kad jau gavo bart nuo savo vadovybės, kad tikroji užsakovė vis labiau nekantrauja.
- Aš… Taip, tuojau… Tai yra aš… aš negaliu to padaryti, - Sofija vebleno padrikus žodžius vis labiau suprasdama kaip stipriai įkliuvo. Ji netgi galėjo pažinti populiarios dainos melodiją, vibruojančią pačioje intymiausioje jos vietoje. Ir viskas tik stiprėjo…
- Paaiškinkite kodėl nesutinkate grąžinti siuntinio? Tai nenormalu, turėsiu apie tai pranešti…
Sofija ranka įsitvėrė į durų staktą. Ne, dar nebuvo taip stipru, tačiau kuo toliau, tuo labiau ji suvokė, kad pasiuntinukas neišeis kol neatgaus siuntinio, o jis neatgaus tol, kol TAI bus jos viduje, o jei TAI ten bus dar ilgiau, tuomet… Ties ta mintimi Sofijos kūnas ėmė reaguoti į dirginimą ir atsiliepė maloniu susitraukimu apačioje. Ji net užsimerkė iš malonumo. Sofija jautė, kad drėgsta apačioje. Po akimirkos atsimerkė, delsti ilgiau nebuvo galima. Ji nedelsdama pabandė išsisukti:
- Ar galėtumėte užeiti šiek tiek vėliau?
- Ne, negalėčiau – jau tikrai piktai atrėžė vyrukas.
Sofija ilgiau negalėjo stovėti apsimesdama, kad niekas nevyksta. Jos kūną drebino malonūs šiurpuliukai, veidą mušė raudonis, ji jautė, kad viso to karščio priežastis kyla iš tarpukojo. Jos kūnas ėmė reaguoti į kiekvieną muzikos akordą, į kiekvieną vibravimą. „Daugiau negaliu priešintis. TAI vis tiek nutiks. Esu pasmerkta orgazmui.” - Sofija Kuo toliau tuo labiau sunku suvokti kas vyksta. Sofija bandė uždaryti duris, pasiuntinukas bandė tam sutrukdyti kažką sakydamas apie policiją, svetimo turto pasisavinimą… Ir kuo toliau tuo mažiau viskas buvo svarbu, nes sveikas protas ėmė palikti kūną, kūnas dabar visiškai priklausė mažam, išmaniam, intymiam, tvirtai tikslo siekiančiam prietaisiukui. Ir kai vieną akimirką viskas nurimo, Sofija tiesiog visa pulsavo karščiu ir geismu, ir troško dar, dar, DAR!!! Tą akimirką ji suprato esanti svetainėje, nors nesuvokė, kaip čia atsirado, tarpduryje matė vyro siluetą, ant stalo pastebėjo savo telefono ekraną, kuriame švietė užrašas “Sekanti atsitiktinė daina po ….” ir tai vėl buvo labai stipru. Taip stipru, kad Sofija mintyse padėkojo visiems dievams iškarto ir suėmė delnais tarpukojį. Jai linko keliai, akys merkėsi, pasaulis neegzistavo, niekas daugiau nebuvo svarbu…
Tai buvo gera. Tai buvo stipru. Sofija nenutuokė kiek praėjo laiko ir kol kas nenutuokė kaip viskas atrodė žvelgiant tarpduryje stovėjusio pasiuntinuko akimis.
- Panele, ar jums viskas gerai? Iškviečiau greitąją… - pasiuntinukas buvo aiškiai sutrikęs.
- Taip, man viskas gerai. – nusišypsojo Sofija - Negrąžinsiu siuntinio, nes negaliu ir nenoriu, pasakykite, kad sąskaitą išrašytų man. – Po šių žodžių ji tiesiog uždarė duris.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Autorė: Guminė (supermama.lt forume)
Balsavimas
Žiūrėta: 6938 | Balsų: 19 | Vidurkis: